Beveik nematoma, susirangiusi ir tūnanti tropikų miško medyje, ši džiunglių gyvatė be perspėjimo puola didelį grobį. Didžiąją savo gyvenimo dalį žaliasis medžių pitonas praleidžia medžių viršūnėse, išnaudodamas savo kūno dydį, puikią maskuotę ir galingus raumenis grobio medžioklei. Sugriebęs auką, pitonas ją praryja visą.

Visuomet pasiruošęs veikti
Šis ryškių spalvų pitonas praleidžia dieną ilsėdamasis, patogiai įsitaisęs aukštai medžiuose. Dažnai jis susirango taip, kad galėtų išlaikyti pusiausvyrą. Nors gyvatė atrodo atsipalaidavusi, didesniąją jos kūno masės dalį sudaro raumenys, kurie gali įsitempti akimirksniu, jei tik gyvūnas pajaučia pavojų. Pitono jėga leidžia jam greitai išsitiesti ir lengvai šliaužti medžių šakomis ar net nuo vieno medžio ant kito. Kai sutemsta, gyvatė pradeda medžioklę. Itin išlavėjusi uoslė ir į šilumą reaguojančios duobutės perspėja gyvūną apie menkiausią temperatūros pokytį, kuris gali reikšti, jog netoliese esama grobio. Jam retai kada prireikia išsirangyti ir iššliaužti iš savo buveinės medžiuose, kadangi jis linkęs leisti grobiui priartėti pačiam ir tuomet griebti neįtikėtinu greičiu.

Atsidavusi motina
Kai ateina laikas poruotis, patinas šliaužia paskui patelę, kol ši leidžia jam užsliuogti ant nugaros. Tuomet gyvūnai kartu stojasi piestu, pradeda linguoti ir kūnais vytis vienas apie kitą. Paprastai patelė deda kiaušinius ant žemės (tai vienintelis kartas, kada ji palieka savo buveinę medžiuose) arba medžio drevėje. Ji peri ir saugo juos nuo menkiausio pavojaus kelis mėnesius. Sudėjusi kiaušinius į krūvą, gyvatė apsiveja juos savo kūnu, taip saugodama nuo temperatūros pokyčių ir plėšrūnų, nušliauždama į šalį tik itin retais atvejais, kai labai išalksta ar ištrokšta. Norėdama sušildyti kiaušinius patelė greitai sutraukinėja raumenis, taip pakeldama savo kūno temperatūrą ir perduodama juos kiaušiniams. Kai jaunikliai išsirita, jų kūneliai būna įvairiausių spalvų – oranžinės, geltonos ar mėlynos, todėl tampa itin lengvu taikiniu plėšrūnams. Taigi vos išsilupę gyvačiukai greitai pasklinda po medžius. Žalią spalvą jie įgauna būdami maždaug dvejų metų amžiaus.

Tingus medžiotojas
Dominuojanti žalia kūno spalva – puiki žaliojo medžių pitono maskuotė tropikų miškų tankumynuose. Nors gyvatė retkarčiais šliaužioja medžiais ar pažeme ieškodama maisto, ji mieliau guli susirangiusi ant šakos ir lūkuriuoja, kol grobis pats priartės. Pitonas paslepia galvą savo kūno kilpose ir gali tūnoti visiškai nejudėdamas ilgą laiką, kiekvieną akimirką pasiruošęs smogti ir sugriebti nieko neįtariančią auką: driežą, varlę, graužiką ar paukštį. Tai labai klastinga gyvatė, ji uodega naudojasi tarsi jauku. Kai tik aptinka potencialią auką, ji pradeda visaip rangyti uodegos galiuką, imituodama kirmino ar vikšro judesius ir taip viliodama grobį prie savęs, kol šis priartėja pakankamai arti, kad galėtų jį sugriebti.